Medžių lajų takas – tai pirmasis takas Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių lajų lygyje. Kompleksą sudaro: informacinis centras, Medžių lajų takas ir apžvalgos bokštas. Originalus architektūrinis sprendimas: apžvalgos bokšto architektūros motyvu pasirinkta Lietuvos etnokultūrinio regiono Aukštaitijos tautinė juosta. Fasaduose dominuoja juostos motyvas iš rombų.

Medžių lajų tako kompleksas yra Anykščių šilelyje. Palyginti nedidelis miškas yra vienas garsiausių Lietuvos miškų. Anykščių šilelį išgarsino žymus Lietuvos poetas Antanas Baranauskas. Jis 1858–1859 metais parašė poemą „Anykščių šilelis“. Keliaujant Medžių lajų taku Jus lydės ištraukos iš „Anykščių šilelio“. Nuo informacinio centro iki Medžių lajų tako pradžios 6 pažintinės stotelės, skirtos susipažinti su medžiais bei su gamtos ir kultūros vertybe Puntuko akmenimi.

Pageidaujantys lankytojai gali užsisakyti pažintinę programą „Anykščių šilelis: miškas kitaip“ (paslauga teikiama lietuvių, anglų ir rusų kalbomis).

Medžių lajų takas tęsiasi 300 m ir tolygiai kyla iki 21 m aukščio virš žemės. Tako pabaigoje apžvalgos bokštas, kurio apžvalgos aikštelės aukštis – 34 metrai. Čia galima apžvelgti apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėti Šventosios upės vingiais, tolumoje pamatyti aukščiausios Lietuvoje Šv. Mato bažnyčios bokštus… Medžių lajų tako statyboms sunaudota 395 tonos metalo ir 1500 m3 betono. Medžių lajų tako kompleksą administruoja Anykščių regioninio parko direkcija.

Muziejuje kaupiami eksponatai, atspindintys arklio reikšmę lietuvių ūkio ir kultūros istorijoje.

Ekspozicija

Aštuoniuose muziejaus pastatuose eksponuojami arkliniai žemės dirbimo padargai, kalvio įrankiai, senoviniai krepšiai, arklio gadynės transporto priemonės – iš visos Lietuvos surinkti vežimai: bričkelės, lineikos, važeliai; unikalios Juozo Gelaževičiaus filatelijos bei tautodailininko Jurgio Kazlausko drožinių kolekcijos, nuotraukos.

Edukacinė programa

Žiemą etnografinėje sodyboje įgyvendinama muziejaus edukacinė programa – moksleiviai supažindinami su lietuviškomis tradicijomis, šventėmis, atlieka praktines užduotis.

Tradicinė sporto ir etnografijos šventė „Bėk, bėk, žirgeli“

Šventė vyksta kasmet pirmąjį birželio šeštadienį. Jos metu vyksta varžybos, įvairios rungtys (arklių kaustymo, kinkymo, arimo ir pan.) etnografinių ansamblių koncertai, demonstruojami senieji kaimo amatai, šurmuliuoja mugė.

Istorija

Vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus įkurtas 1978 m. agronomo prof. Petro Vasinausko (1906–1995) pastangomis.
Pirmieji muziejaus eksponatai buvo įkurdinti 1978 m. suremontuotoje Elmininkų ūkiui priklausiusioje Niūronių kaimo daržinėje.

Siaurasis geležinkelis Anykščius pasiekė praėjusio šimtmečio pabaigoje. Caro valdžios nutiestas siaurasis geležinkelis Pastovys – Švenčionėliai – Utena – Panevėžys tarnavo medienai gabenti iš masiškai kertamų miškų ir keleiviams vežti. Dar ir pokario laikais, kai nekursavo autobusai, tai buvo pagrindinė susisiekimo priemonė.

Anykštėnai traukinuku keliaudavo į Švenčionėlius, kad iš ten galėtų pasiekti Vilnių. Vežė siauruku iki pirmos plataus geležinkelio stoties ir tuos, kuriuos trėmė į Sibirą. Ne vienam iš jų toji kelionė buvo paskutinė, amžinai atskyrusi nuo gimtinės... Šiandien jau gerokai sutrumpėjo „siauruko“ maršrutas: tik ruože Panevėžys – Anykščiai – Rubikiai dar nerūdija siaurojo geležinkelio bėgiai.

Dabar vienintelis Lietuvoje unikalus technikos paminklas, žmonių meiliai vadinamas ,,siauruku“, tarnauja turistų pramogoms ir geležinkelio istorijai pažinti. Ruožas Anykščiai – Rubikiai vilioja romantiška išvyka ,,siauruku“ prie gražuolio Rubikių ežero. Tai egzotiška kelionė šeimoms, visiems, pavargusiems nuo miesto triukšmo.

Kelionė ,,siauruku“ nuo Anykščių iki Rubikių ir atgal trunka apie 2 val., tačiau ji neprailgsta. Keliausite per geležinį tiltą (statytą 1936m.), nuo kurio matyti medžiais ir krūmais vainikuotos Anykštos pakrantės bei vaizdinga Šventosios upė. Pravažiuosite cerkvę, statytą 1873m., pro senojo Anykščių dvaro, minimo XVa., vietą. Stebėdami atsiveriančius vaizdingus, stačius Anykštos upelės šlaitus, vadinamus Kasagorais, pravažiuosite Kalitos kalną. Pasak A.Vienuolio, ten kadaise stovėjęs bajoro Nykščio dvaras. Žiemą kalno šlaite veikia keltuvas, šią trasą mėgsta kalnų slidinėtojai. Septintame kilometre, ties 300 m. senumo Žažumbrio ąžuolu - jūsų lauks staigmenos. Už papildomą mokestį organizuojami teatralizuoti traukinio ,,užpuolimai“, susitikimai su Kalėdų Seniu , kaimo muzikantų pasirodymai, iškylos prie laužo...

Neliksite abejingi išvydę didžiausią krašto puošmeną – Rubikių ežerą su 16 salų. Aplink ežerą įrengta 10 poilsiaviečių, įsikūrusios 7 kaimo turizmo sodybos, kurių šeimininkai maloniai sutinka kiekvieną norintį pailsėti ypatingame gamtos kampelyje. Čia patirsite neužmirštamų įspūdžių – maudynes ežere, irstymąsi valtimis, plaukiojimą vandens dviračiais, pažvejosite, rasite sporto ir vaikų žaidimų aikšteles, garinės pirtelės malonumus ir kt.

Įvairioms progoms siūlomos kelionės vagonuose – restoranuose. Juose kelionės metu vyksta „Anykščių vynas“ produkcijos degustacija.

NUSIPIRKAI BILIETĄ - IR KELIAUJI

2006 m. ,,Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ atnaujino reguliariuosius reisus. Nuo gegužės mėnesio, panorėję įdomios pramogos, kiekvieną sekmadienį galite siauruku keliauti iki Rubikių. Prie Rubikių ežero galėsite paiškylauti ,,Siauruko kavinėje“ atsigaivinti kavos puodeliu ir paskanauti ant žarijų ruoštų patiekalų. Išvykstama iš Anykščių geležinkelio stoties 11 val. Kelionės trukmė ( su stovėjimu Rubikiuose) – 3 val. 20 min. Vykstant maršrutu Anykščiai -Troškūnai, galutinėje stotelėje galėsite pasižvalgyti po naują stotyje įrengtą geležinkelio ekspoziciją.

Keliones ,,siauruku“, pramogas kelionės metu ir bilietus į reguliariuosius reisus užsisakyti ar išsamesnės informacijos galite gauti Anykščių geležinkelio stotyje tel.: 8 381 54597;

SIAUROJO GELEŽINKELIO STOTIES MUZIEJUS

Ne mažiau įdomu aplankyti Anykščių geležinkelio stotį, statytą 1901m., įsikūrusią Anykščių miesto šiaurinėje dalyje prie siaurojo geležinkelio ruožo Rubikiai – Anykščiai – Panevėžys. Apsilankymą stotyje galima pavadinti ekskursija į praėjusį šimtmetį...

Iki mūsų dienų išliko beveik nepakitęs visas stoties kompleksas: vandens bokštas ir vandens kolonėlė, pagrindinis stoties pastatas, prekių sandėlis (pakhauzas), metalinis tiltas, bėgiai... Iš Anykščių ,,siauruku“ į mokslus traukė J.Biliūnas, A.Vienuolis...

Kiekvieną dieną vakarais daugelis miestelio gyventojų pasivaikščiodami eidavo į geležinkelio stotį – ne vien tik palydėti ar sutikti traukinį, bet ir pasižmonėti. Anykštėnai apsirengdavo išeiginiais drabužiais, perone moterys pardavinėjo garuojančius didžkukulius. Tai būdavo šventė... Pastaraisiais metais išsiplėtė komplekso pristatymo galimybės: įrengta stoginė riedmenims apsaugoti, stoties teritorijoje galima pasivažinėti veikiančiais eksponatais ( dviračiais ant bėgių, rankine drezina).

Svarbiu geležinkelio stoties akcentu tapo ,,siauruko“ garvežys (,,Kukuška”, pagamintas 1949m. ,,Skodos” g-loje). Specialistai pripažįsta, kad Anykščių geležinkelio stotis turi neabejotiną istorinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę.

Adresas: VšĮ Aukštaitijos siaurasis geležinkelis, Vilties g. 2, Anykščiai

info@siaurukas.eu

Siaurukas – šio žodžio dabartiniame lietuvių kalbos žodyne nėra. Taip šiltai vadinamas siaurasis, 750 mm vėžės pločio, geležinkelis, 1999 m. paminėjęs savo šimtmetį. 1996 m. Lietuvos siaurasis geležinkelis – ilgiausias Europoje – įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė veikiantį siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai kompleksą paskelbė Lietuvos kultūros paminklu.

Siaurojo geležinkelio istorijos apžvalga

Siaurasis geležinkelis Lietuvoje pradėtas tiesti XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Jo paskirtis buvo aptarnauti platųjį geležinkelį – gabenti krovinius, pervežti keleivius. Siaurojo geležinkelio statyba buvo pigesnė, lengvesnės techninės sąlygos.

1895 m. pirmoji 71 km siaurojo geležinkelio atkarpa sujungė Švečionėlius (Peterburgo-Varšuvos plačiojo geležinkelio stotį) su Postavų miesteliu (Baltarusija), o ruožas Švenčionėliai-Panevėžys sujungė kitas plačiojo geležinkelio atšakas. XX a. 2-5 dešimtmečiais siauruko ruožai buvo nutiesti Šiaurės Lietuvoje iki Žeimelio, Biržų, Šiaulių.

Anykščių siauruko pradžia laikomi 1899 metai, kai rugsėjo 28d. pro Anykščius pravažiavo pirmasis traukinys, kurį traukė garu varomas garvežys. 1901 m. pradėjo veikti Anykščių geležinkelio stotis.

Siaurukas buvo populiari vietos gyventojų susisiekimo priemonė. 1929-1940 m. traukiniai per Anykščius važiuodavo keletą kartų per dieną.

Pokario metais iš Anykščių stoties siaurukas veždavo vyno fabriko, „Spartako“ veltinių fabriko gaminius, javus į Berlyną, kvarcinį smėlį į Panevėžio fabrikus. Per mėnesį būdavo išvežama apie 200 000 t smėlio. Į Anykščius irgi atkeliaudavo įvairiausių krovinių, per metus išvykdavo apie 17 tūkst. keleivių. Siauruką žmonės mėgo: juo važiuodavo į darbą, vaikai į mokyklą, savaitgaliais pilnas traukinukas būdavo uogautojų ir grybautojų, žiemą – slidininkų. Tačiau kasmet keleivių mažėjo, siaurukas darėsi vis labiau nuostolingas.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje buvo nutrauktas traukinių eismas siaurojo geležinkelio ruožu Anykščiai-Utena, demontuota kelio atkarpa nuo Utenos iki Rubikių. Krovinių, keleivių vežimui bei turizmo reikmėms naudota 68,4 km. atkarpa Panevėžys-Anykščiai-Rubikiai. Nuo 1999 m. rudens siauruku nebevežamas kvarcinis smėlis, o 2001 m. pavasarį nebeliko ir reguliarių keleivinių reisų. Dabar siauruoju geležinkeliu traukinys važiuoja tik pagal išankstinius užsakymus.

Siauruko muziejus

Muziejus veikia Anykščiuose, siaurojo geležinkelio stoties komplekse. Stotis, statyta 1901 m., įsikūrusi prie siaurojo geležinkelio ruožo Rubikiai–Anykščiai–Panevėžys. Iki mūsų dienų beveik nepakitęs išliko visas šimtametės stoties kompleksas: vandens bokštas, pagrindinis stoties pastatas, pakhauzas (prekių sandėlis), gyvenamieji namai, vandens kolonėlė, akmenimis grįsta prekių aikštė, metalinis tiltas per Šventąją. Specialistai pripažįsta, kad Anykščių geležinkelio stotis turi neabejotiną istorinę, technologinę,architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę.

A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojai jau 1998 m. stotyje pradėjo kaupti siaurojo geležinkelio istorijos eksponatus: įrangą, fotografijas, dokumentus. 1999 m., minint siauruko 100-metį, Anykščių geležinkelio stotyje muziejininkai įrengė laikiną ekspoziciją, kurioje buvo eksponuojami riedmenys, siauruke naudoti darbo įrankiai, stočių inventorius, fotonuotraukos, geležinkeliečių naudoti antspaudai, uniforminiai ženklai, muziejininkų surinkti per ekspedicijas įvairiuose siauruko ruožuose. Dabar ekspozicijos įkurtos beveik visuose geležinkelio stoties pastatuose.

Buvusiame prekių sandėlyje galima palyginti, kuo skiriasi siaurojo ir plačiojo geležinkelio bėgiai, pamatyti nemažą žibintų, signalinių priemonių kolekciją, ryšio priemonių pavyzdžių. Daug džiaugsmo moksleivių grupėms suteikia didžiulės svarstyklės – įdomu sužinoti, kiek sveria visa klasė kartu.

Stoties pastate galima pamatyti atkurtą tarpukario Lietuvos laikų stoties viršininko kabinetą bei laukiamąją salę, kur eksponuojamas stoties inventorius – įvairių laikų suolai. Seniausi – dar prieškario laikų, su išdegintomis žymomis „Lietuvos gelžkeliai“. Laukiamojoje salėje yra išlikęs ir bilietų kasos langelis.

Muziejininkai tikisi ateityje įrengti ekspoziciją ir vandens bokšte. Dabar čia galima apžiūrėti originalios konstrukcijos vandens šildymo krosnį.

2001 m. besiplečianti muziejaus ekspozicija buvo įvardinta kaip reikšmingiausias Anykščių kultūros faktas ir apdovanota Anykščių savivaldybės įsteigta Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija.

2002-2003 m. muziejus įgyvendino projektą „Siaurojo geležinkelio muziejaus rekonstrukcija“, finansuojamą programos PHARE 2000 ESS. Išsiplėtė komplekso pristatymo ir pramogų galimybės: įsigyta įvairių eksponatų, drezinų, vagonėlių, pastatytas naujas ekspozicijos pastatas.

Naujajame pastate eksponuojama gausi kelio priežiūros įrangos kolekcija. Tai plaktukai bėgvinėms kalti, žnyplės pabėgiams nešti, kastuvai skaldai pilti, raktai, įvairaus dydžio bėgvinės. Be to, čia „įsikūrė“ iki tol lauke stovėję, o dabar konservuoti ir suremontuoti riedmenys – prekinis dengtas vagonas, skirtas vežti atmosferos poveikio bijančius krovinius (gyvuliai, grūdai, trąšos, mašinos), platforma, naudota biriems kroviniams, miško medžiagai vežti, cisterna, kurioje buvo pervežami naftos produktai, motorvežis, naudotas durpynuose, karjeruose nedidelio svorio sąstatams traukti, sunkvežimis ant bėgių.

Labai svarbiu naujosios ekspozicijos akcentu tapo siauruko garvežys, vadinamas „Kukuška“ , kurį muziejui padovanojo verslininkas Jozef Fiedorovič. Šis garvežys – vienas iš trijų Lietuvoje išlikusių siaurojo geležinkelio garvežių (kiti du, pagaminti Suomijoje ir Lenkijoje, dabar stovi nenaudojami Panevėžio geležinkelio stotyje ir Šiauliuose). Nuo 1973 m. šis garvežys stovėjo užkeltas ant rampos Švenčionėlių geležinkelio stotyje. 2002 m. kovo 19 d. apie 15 t sveriantis garvežys Nr. 2032, pagamintas 1949 m. Pilzene (Čekija), „Škodos“ gamykloje, po 30 metų vėl leidosi į kelionę senuoju maršrutu daugiau kaip šimtą kilometrų, tiesa, tik simboliškai – ant vilkiko rampos. Kitu vilkiku buvo pergabentas 4 t sveriantis jo tenderis, kuriame būdavo vežamas kuras, akmens anglis, įrengiama vandens talpykla. Anykščiuose abi dalys vėl buvo sujungtos. Dabar šis garvežys yra bene patraukliausias muziejaus eksponatas. O muziejininkai neatsisako minties, kad jis kada nors vėl pajudės, veždamas turistus po vaizdingas šio krašto apylinkes.

2004 m. pavasarį, laimėjus Švietimo kaitos fondo paramą, muziejuje prie vagono, vežusio anykštėnus į Sibirą, buvo įkurta tremties ekspozicija „O tas dulkėtas traukinys...“

Pramogos ir paslaugos

Muziejaus ekspozicijoje Anykščių geležinkelio stotyje yra ir veikiančių eksponatų. Įvairiuose siauruko ruožuose rinkdami eksponatus, muziejininkai surado dviejų geležinkelio triračių dalis ir tuos triračius atkūrė. Pagal išlikusias nuotraukas ir modelius buvo pagamintos ir dvi rankinės drezinos bei atviro tipo 6 vietų vagonėlis. Stoties teritorijoje šia technika gali pasivažinėti muziejaus lankytojai, nes pagal panaudos sutartį su VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ muziejus naudojasi dalimi Anykščių geležinkelio stoties pastatų ir kelių.

Stotyje savo paslaugas siūlo ir Anykščių turizmo informacijos centras, kviečiantis patirti nepamirštamų įspūdžių – iki Rubikių važiuoti motodrezina ar traukiniu. Kelias nuo Anykščių iki Rubikių eina per Anykščių regioninį parką. Didelis malonumas, žydint ievoms, keliauti iki Rubikių, grožėtis stačiais Anykštos šlaitais, vadinamais Kasagorais, kuriuos labai mėgęs Vienuolis, vadinęs juos „Lietuvos Šveicarija“, aprašęs savo kūriniuose. Taip pat galima iki Rubikių važiuoti ir keleiviniu vagonu ar vagonu-restoranu, belaukiant teatralizuoto Tado Blindos plėšikų būrio užpuolimo. Stotyje galima įsigyti informacinės, reklaminės medžiagos apie Anykščių kraštą, muziejus bei siauruką.

Siauruko muziejus tampa vis populiaresnis, didėja jo lankytojų skaičius, nes apie siauruko likimą plačiai kalbama ir per žiniasklaidą. Nuo muziejaus įkūrimo Anykščių geležinkelio stoties ekspozicijas aplankė, važinėjosi dviračiu ant bėgių, rankine drezina apie 8000 turistų.

Visa muziejaus veikla skirta siaurukui išsaugoti ir populiarinti.

Adresas: Vilties g. 2, LT-4930 Anykščiai , Anykščių rajono sav.

www.siaurukomuziejus.lt

a.vienuolis@gmail.com

tel. 8 612 81067

Ekspozicija atspindi L. Ir S. Didžiulių bei jų vaikų - rašytojos, dailininkės Vandos Didžiulytės-Albrechtienės, vaikų rašytojos Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės, gydytojo Antano Didžiulio, vertėjos Onos Didžiulytės-Sketerienės, mokytojo Vytauto Didžiulio, gydytojos Michalinos Didžiulytės-Ševeliovienės - gyvenimą ir veiklą.

Ekspozicijos epigrafas - L. Didžiulienės žodžiai: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose... Bet jeigu kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui - tai jau būtų daug lengviau gyventi...“

Stenduose – šeimos ir artimųjų nuotraukos, rašytojos rankraščių kopijos, laiškai, knygos, draudžiamoji spauda, platinta šios gausios šeimos narių („Aušra“, „Varpas“), išlikę buities ir asmeniniai daiktai (indai, rankdarbiai, L. Didžiulienės suknelė).

Gretimame kambaryje – Didžiulių šeimos baldai: fortepijonas, skrynia, lova, stalelis, veidrodis, paveikslai.

Spaudos draudimo laikotarpiu sodyboje buvo spaudos platinimo centras. Priemenėje išlikusi senoji spinta, nuo žandarų akių slėpusi įėjimą į tarpsienį, kur buvo laikoma draudžiama lietuviška spauda, atgabenta knygnešių J. Šiaučiūno, J. Beliako, K. Ūdros ir kt. Turėjo Didžiuliai gausią biblioteką, kuria naudojosi J. Jablonskis, J. Basanavičius, M. Biržiška, M. Davainis-Silvestravičius.

Stanislovas ir Liudvika Didžiuliai palaidoti netoli sodybos, senkapyje Padvarninkų kalnelyje, pašventintame J.Tumo-Vaižganto.

Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyboje-muziejuje

„KNYGA ŽADINĘ TĖVYNĘ...“

Nuošaliai nuo didžiųjų kelių įsikūrusi, paslaptimi dvelkianti Liudvikos Didžiulienės-Žmonos ir Stanislovo Didžiulio sodyba pasakoja išsilavinusios, tautiškumo reikalams pasiaukojusios šeimos gyvenimą. Senovinėje gryčioje-muziejuje patys atidarysite išsaugotą unikalią XIX a. lietuviškų knygų slėptuvę, išgirsite įspūdingą pasakojimą apie bebaimį Stanislovą Didžiulį ir kitus Lietuvos knygnešius. Muziejuje, atlikdami įvairias užduotis, prisiminsite rašytojos L. Didžiulienės-Žmonos kūrinius, vaišinsitės pyragu, keptu pagal jos knygos „Lietuvos gaspadinė“ receptą, semsitės lietuvių tautosakos lobyno turtų, susipažinsite su nuometo rišimo papročiu.

Pamokos pritaikomos įvairių amžiaus grupių mokiniams. Trukmė – 2 val.

Daugiau informacijos www.baranauskas.lt

Adresas: Griežionėlių km., Lt-4958 Anykščių raj.

Tel.: +370 698 15458

El. paštas: a.vienuolis@gmail.com

Darbo laikas: trečiadienis-sekmadienis, nuo 8 iki 17 val.

Senoji Biliūnų sodyba pastatyta dar gerokai prieš rašytojo J. Biliūno gimimą. Ją sudarė vienoje keliuko pusėje stovėjęs gyvenamasis namas bei dvi klėtys, o kitoje – klojimas ir tvartas. Netoliese buvęs rūsys. Gerokai toliau, už gyvenamojo namo, stovėjusi daržinė, už kalno – pirtelė. Aplink sodybą augęs didelis sodas. Ir sodyba, ir sodas buvo aptverti statinių tvora.

Iš Biliūnų sodybos pastatų Niūronių kaime teišlikusi gryčia, menanti Joniuko kūdikystę ir vaikystę, taip pat jo sugrįžimus vasaromis į tėviškę iš Liepojos, Dorpato, Leipcigo, Ciuricho, Zakopanės. Priešais gryčią, už senojo šulinio, kyšo diendaržio-tvarto pamatų akmenys. Kažkada prie diendaržio durų ant didžiulės spalių krūvos gulėjęs senas apžabalęs šuo Brisius, J.Biliūno aprašytas novelėje „Brisiaus galas“. Už atstatyto ūkinio pastato patvoryje auga šermukšnių, vyšnelių atžalos. Kažkur netoliese Joniukas, vaikščiodamas su lanku ir strėlėmis, atradęs baltą katytę ir ją nušovęs. Tą skaudų prisiminimą nešiojosi savo krūtinėje ir vėliau sukūrė novelę „Kliudžiau“. Rašytojo kūrinių veikėjai įamžinti prie sodybos stovinčiose medžio skulpūrose.

Gimtoji J. Biliūno troba

Gimtoji J. Biliūno troba – dviejų galų: gryčios ir stancijos. Troba perstatyta apie 1906-1909-uosius metus. Ji pasukta į kitą pusę, ir po to jau stovėjo taip, kaip dabar stovi, tik buvo daug ilgesnė už dabartinę. Po rašytojo brolio Mykolo mirties sodyboje gyveno du jo sūnūs – Jonas ir Juozas. Apie 1932 m., kai buvo skirstomasi į vienkiemius, jie atsidalijo. Jonas trečdalį gyvenamojo namo su kitais trobesiais nusigabeno į Niūronių galulaukę, o Juozas pristatė naują pusę trobos ir pastatė naują tvartą.

Dirba: VII- VIII – 9 – 18 val. IX – VI – 8 – 17 val.

Muziejuje vyksta literatūros pamokos: Rudens/ žiemos/ pavasario diena su J.Biliūnu Pažintis su J.Biliūno kūryba, asmenybe, mažojo Joniuko svajonėmis, aplinka, senuoju lietuvių etiketu. Užduotims pasitelkiama rašytojo kūryba, laiškai, atsiminimai, įsimintinesnės rašytojo gyvenimo detalės. Popietės vyksta nuo lapkričio mėn. 1 d. iki gegužės mėn. pradžios (išskyrus sekmadienį) Dėl pamokos laiko tartis +370 381 5 17 22.

• Niūronių km., Anykščių raj.
• +370 381 5 17 22

Kaip ir kiti rašytojai, ji savo krašto, Anykščių gamtos išauginta. Šiame name rašytoja praleido vaikystę, gyveno ir kūrė nuo 1948 m. iki mirties. Daug metų tarp keturių žalio namelio sienų, net ir netekusi regėjimo, iki gilios senatvės nepadėjo plunksnos.

"Pro vaikystės langą", "Vargai vartus kilnoja" ir kiti kūriniai skirti savo kraštui, jo žmonėms. Muziejuje yra memorialinė ekspozicija, rašytojos asmeniniai daiktai,saugoma autentiška aplinka, rašytojos asmeniniai daiktai, įrengta literatūrinė ekspozicija.

DARBO LAIKAS: nuo rugsėjo iki gegužės – darbo dienomis 8–16 val., birželio ir liepos mėnesiais – darbo dienomis 10–16 val., savaitgaliais 10–18 val., rugpjūtį – kasdien 10–18 val.

EKSKURSIJOS KAINA: po B. Buivydaitės muziejų (įskaitant smagiojo pusvalandžio programėlę) − 1 €; edukacinė programa B. Buivydaitės name-muziejuje – 1,50 € (moksleiviams, studentams, pensininkams – 1 €).

• +370 682 56359
• a.vienuolis@gmail.com
• Vilniaus g. 21, LT-4930 Anykščiai

2010 m. liepos 22 d. Anykščių Sakralinio meno centre duris atvėrė pirmasis Lietuvoje Angelų muziejus, kuriam savo sukauptą angelų kolekciją padovanojo kultūrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris.

Trumpai apie angelus

Angelai pasiųsti į žemę, kad padėtų žmonėms. Šv. Raštas pabrėžia šių Dievo pasiuntinių buvimą, jų tikrumą bei nuolatinę, nematomą apsaugą. Angelai dalyvauja žmonių bei tautų gyvenime. Dievas juos panaudoja, kad pagelbėtų žmonijai, o reikalui esant ją nubaustų.

Senajame Testamente aprašytos Jokūbo grumtynės su angelu. Angelas sulaikė Abraomą, kai jis ruošėsi paaukoti savo vienatinį sūnų. Angelas Gabrielius apsireiškė Šv. Mergelei Marijai, kad praneštų žinią, jog ji išrinkta tapti Dievo Sūnaus motina. Tai istorijos, žinomos iš Senojo ir Naujojo Testamento. Tačiau apie angelus kalbėta jau tūkstančius metų prieš krikščionybę. Eufrato slėnyje, 4000 m. prieš Kristų įkurtame Uro mieste, archeologai surado stelą, kurioje pavaizduota sparnuota figūra, nusileidžianti iš Šumerų tikėjime išpažinto vieno iš septynių dangų ir pilanti gyvybės vandenį į karaliaus taurę. Kai kurie mokslininkai teigia, jog tai pati ankstyviausia angelo figūra. Bet yra ir daugiau pirmtakų. Tai sparnuotos figūros Mesopotamijoje ir Graikijoje, vaivorykštės deivė Iridė ar dieviškasis pasiuntinys Hermis, sparnuotoji pergalės deivė Nikė.

Pats žodis angelas yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia pasiuntinį – žinių nešėją. Angelai aprašyti žydų šventuosiuose raštuose, Naujajame Testamente ir Korane. Vos ne kiekviena religija, sena ar nauja, turi savą literatūrą apie angelus ir jų tarpininkavimo aprašymus.

Angelai dailėje

Kaip bekūnės esybės angelai neturi regimos formos. Tęsdami seniausius laikus siekiančią dvasinių būtybių vaizdavimo tradiciją, krikščionių dailininkai angelus vaizdavo kaip būtybes su sparnais. Atsižvelgiant į dangaus hierarchiją, angelai buvo vaizduojami skirtingai. Serafimų ir cherubinų paprastai vaizduotos tik galvos su dviem, keturiais, ar šešiais sparnais. Kitų rangų angelai (sostai, viešpatystės, galybės, valdžios, kunigaikštystės) nusistovėjusios išraiškos neturėjo. Dažniausiai jie būdavo panašūs į žmones. Sostai kartais laikydavo sostą, galybių angelai – leliją arba raudoną rožę, viešpatysčių angelai galėjo būti karūnuoti, o valdžių angelai – ginkluoti. Arkangelai ir žemiausio rango angelai, atliekantys Dievo tarpininkų ir pasiuntinių žemėje vaidmenį, buvo vaizduojami kaip sparnuoti belyčiai jaunikaičiai, vilkintys ilgais laisvais drabužiais.

Keičiantis dailės stiliams, kito ir angelų vaizdavimas. Viduramžių dailėje jie išties atrodė labai lengvi, beveik persišviečiantys, sklendžiantys ore. Renesanso dailininkams pradėjus daugiau dėmesio skirti realaus pasaulio vaizdavimui, angelai įgavo labiau apčiuopiamą trimatį pavidalą. Baroko dailėje pasirodė mažyčiai putlūs sparnuoti angeliukai (putai), mažai kuo besiskiriantys nuo pasaulietiškų kupidonų.

Angelai vaizduojami tokiuose Šventojo Rašto siužetuose kaip Apreiškimas Marijai, Jėzaus gimimas, Prisikėlimas, Abraomo auka, Tobijo istorija, Paskutinis teismas ir kt. Be angelų neįsivaizduojamas dangus – juos matome Ėmimo į dangų, Marijos vainikavimo danguje, Švč. Trejybės ir kt. kompozicijose. Jie supa Viešpaties sostą ir sudaro bendriją Švč. Mergelei Marijai ir šventiesiems. Angelai kaip palydovai ar dangiški muzikantai vaizduojami ne tik Šventojo Rašto siužetuose, bet ir šventųjų gyvenimo scenose (šv. Cecilijos, šv. Pranciškaus, šv. Roko ir kt.). Kartais angelai vaizduojami ir vieni. Ypač dažni šv. Mykolo Arkangelo, kovojančio su šėtonu, ir Angelo Sargo atvaizdai. Angelas taip pat yra šv. evangelisto Mato simbolis ir atributas.

Kolekcija

Angelų atvaizdais susidomėjau pirmaisiais metais po sugrįžimo į Lietuvą (1989). Tuomet su J. Ivanauskaite davėme interviu „Šiaurės Atėnams“ ir pirmą kartą prabilome apie angelus. Po to Jurga man padovanojo J. Daniliausko tapytą „Angelą, suklupusį prieš moterį“. Paveikslo dažai dar buvo neišdžiūvę, bet Jurga įtikino savo mokytoją, kad šis kūrinys man būtinai reikalingas. Antrasis angelas atėjo iš Molėtų. Jaunas, puikus medžio drožėjas, perskaitęs minėtą interviu „Šiaurės Atėnuose“, man išdrožė nuostabiai gražų angelą. Trečiasis angelas – senoji liaudies skulptūrėlė, atkeliavo iš kun. Č. Degučio, kuris tuo metu buvo Kulių klebonas. Paskui angelai pradėjo skristi iš draugų ir pažįstamų. Ypač daug padėjo architektas hab. dr. A. Miškinis iš Kauno. Jis antikvaruose surasdavo senųjų liaudies skulptūrų ir man jas perleisdavo. Iš pradžių galvojau, kad rinksiu tik senąjį liaudies meną, bet greitai savo nuomonę pakeičiau. Ypač kai dailininkas L. Gutauskas padovanojo mėlynąjį angelą, kurį jis pavadino „Kalėdų rytas“.

Sužinojusi džiugią žinią, jog Anykčiuose bus Angelų Muziejus, pradėjau kalbinti mūsų dailininkus ir tautodailininkus, kad bent po vieną kūrinį padovanotų muziejui. Šiandien muziejuje galime pasigėrėti dailininkų R. Bičiūno, L. Gutausko, S. Gutausko, V. Igno, A. Stasiulevičiaus, J. Židžiūnienės, F. Linčiūtės, N. Smilgienės, R. Vėliuvienės, J. Zalencos, S. Kuzmos, D. Bražiūno, A. Vasiliauskaitės, L. Striogos kūriniais, lietuvių taudodailininkų L. Ivaškevičiaus, V. Liatuko. A. Petrulio ir kt. darbais.

Viliamės, jog ateityje ir daugiau mūsų meno kūrėjų muziejui padovanos savo kūrinių.

Beatričė Kleizaitė – Vasaris

Beatričė Kleizaitė-Vasaris gimė 1925 m. Kaune. 1941-1944 m. ji studijavo Kauno valstybės teatro Dramos studijoje. Antrojo pasaulinio karo metais emigravo iš Lietuvos. 1945 -1948 m. Italijoje tęsė menų studijas ir dirbo Lietuvos pasiuntinybėje. 1948 m. išvyko į Argentiną, 1958 m. – į Kanadą, vėliau – JAV. Dirbo bibliotekose ir pedagoginį darbą. Aktyviai reiškėsi lietuvių visuomeninėje, kultūrinėje veikloje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę grįžo į tėvynę. Į Lietuvą ji parvežė išeivijos dailininkų – V. Kašubos, A. Galdiko, V. Igno ir kt. darbų kolekcijas. Įsteigė didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo šalpos fondą ir daug dirbo, kad paminklo idėja būtų įgyvendinta. Už nuopelnus Lietuvai ir Vilniui 2002 m. buvo apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu.

Darbo laikas:

Gegužė – Birželis Pirmadienį – Sekmadienį 10 – 17 val.
Liepa – Rugpjūtis Pirmadienį – Penktadienį 10 – 18 val. Šeštadienį – Sekmadienį 10 – 17 val.
Rugsėjis – Spalis Pirmadienį – Penktadienį 10 – 17 val. Šeštadienį – Sekmadienį 10 – 16 val.
Lapkritis – Balandis Pirmadienį – Ketvirtadienį 10 – 17 val. Penktadienį – Šeštadienį 10 – 16 val.

Nedirbame sekmadienį ir valstybinių švenčių dienomis.

• +370 630 08100
• +370 381 51447
• angelumuziejus@gmail.com
• www.angelumuziejus.lt
• Vilniaus g. 11 – Sakralinio meno centro pastate, Anykščiai

A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus įkūrimo data laikoma 1927 m. gegužės 1 d. Tą dieną padarytas pirmasis įrašas A.Baranausko muziejaus-klėtelės pirmojoje lankytojų knygoje, kurią pradėjo rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis.

Pirmasis muziejaus pastatas - poeto ir vyskupo Antano Baranausko klėtelė. Ją 1826 m. (data įrėžta staktoje) pastatė poeto tėvas Jonas Baronas buvusiame Anykščių priemiestyje Jurzdike. Klėtelė statyta tiktai kirviu, be pjūklo, be geležinių vinių. 1839 m. klėtelė perkelta į dabartinę vietą. Klėtelėje mėgo ilsėtis Antanas Baranauskas, čia jis sukūrė poemą „Anykščių šilelis“ (1858-1859 m.). A.Baranausko brolio Jono anūkas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis 1921 m. tėvų testamentu Baranauskų sklypą gavo kaip palikimą, klėtelę išsaugojo ir joje įkūrė Antano Baranausko muziejų - čia sunešė vyskupo baldus, lagaminą, smuiką, išsaugojo Baranauskų šeimos lovą, kraičio skrynią, lentynėlę, kur buvo laikomi poeto rankraščiai, 1863 m. sukilėlių ginklus.

Klėtelė - pirmas memorialinis muziejus Lietuvoje. 1945 m. A.Vienuolis oficialiai paskiriamas šio muziejaus direktoriumi, juo dirbo iki mirties 1957 m. rugpjūčio 17 d. Vienuolis rinko ir tvarkė eksponatus, buvo ir direktorius, ir ekskursijų vadovas. 1946-1947 m. atliktas klėtelės remontas: perdengtas stogas, pastatyti prieklėčio stulpai, įvesta elektra. A.Vienuolio rūpesčiu pastatytas klėtelės apsauginis gaubtas (arch. J.Kvašys). Gaubtas baigtas 1958 m., praėjus metams po rašytojo mirties. 1976 m. klėtelė konservuota.

Mirus A.Vienuoliui, 1957 m. jo name įkurtas rašytojo memorialinis muziejus (1957 m. rugpjūčio 19 d. LKP CK ir LTSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl A.Vienuolio atminimo įamžinimo“). Faktiškai muziejus pradėjo veikti 1958 m. sausio mėn. Namo pirmajame aukšte įrengta ekspozicija, atspindinti rašytojo gyvenimą ir kūrybą, antrajame - memorialiniai kambariai. Darbo kambario aplinka palikta tokia, kokia buvo rašytojo mirties dieną.

• +370 381 58015
• a.vienuolis@gmail.com
• www.baranauskas.lt
• A. Vienuolio g. 2, LT-29147, Anykščiai

Netoli Anykščių centro, seno parko apsuptyje, stovi originalus pastatas, darniai jungiantis senosios ir naujosios architektūros bruožus. Tai senųjų Anykščių kapinių Koplyčia – vienas iš keleto pastatų, išlikusių Anykščiuose iš XIX a. vidurio.

Dabar koplyčia – kamerinių menų centras. Puikia akustika pasižyminčioje salėje vyksta įvairūs renginiai - klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su menininkas, skaitomos paskaitos, rengiamos konferencijos, antrajame aukšte eksponuojamos profesionalaus meno ir tautodailės parodos.

Koplyčioje įsikūrusi galerija "Kampas", kur galima įsigyti originalių meno ir tautodailės dirbinių.

Darbo laikas:

Gegužė – Rugsėjis

Pirmadienį – Ketvirtadienį 8 – 17 val.
Penktadienį 8 – 1545 val.
Šeštadienį 10 – 16 val.

Spalis – Balandis

Pirmadienį – Ketvirtadienį 8 – 17 val.
Penktadienį 8 – 15,45 val.

Nedirbame savaitgaliais ir valstybinių švenčių dienomis.

• +370 381 5 44 32
• anyksciukoplycia@gmail.com
• www.amenucentras.lt
• Vilniaus g. 36, Anykščiai

Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Voruta, yra šiauriniame Anykščių pakraštyje, prie kelio į Rokiškį. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurio šiaurės vakarų papėde teka Varelis, o pietrytine – Volupis.

Piliakalnio aikštelė - 80 m ilgio, 35 m pločio pietrytiniame gale ir 23 m - šiaurės vakariniame. Aikštelės plotas - apie 3000 m². Pietrytinėje pusėje supiltas 5 m aukščio, 15 m pločio pylimas. Priešingoje aikštelės pusėje yra 2 m aukščio, 12 m pločio pylimas. Piliakalnis iš abiejų pusių ties pylimais nuo likusios aukštumos dalies atskirtas grioviais, už kurių įrengti papiliai. Piliakalnio šlaitai statūs, 12–15 m aukščio. Į vakarus nuo piliakalnio yra 2 ha plotą užimanti XIII–XIV a. gyvenvietė, už jos - XIII–XVIII a. senkapis.

1990–2005 m. archeologas Gintautas Zabiela ištyrė visą piliakalnio aikštelę, padarė abiejų pylimų ir šlaitų pjūvius. Aptikta pilies įtvirtinimų ir pastatų liekanų, židinių, įvairių XIII–XIV a. radinių, žiestos keramikos, gyvulių kaulų. Nustatyta, kad piliakalnyje stovėjo stipri medinė pilis, pastatyta XIII a. iki tol negyvenamoje vietoje ir perstatyta XIV a.

Dendrochronologinių tyrimų duomenimis, piliakalnis buvo įrengtas 1232 m. Jis siejamas su vienintele žinoma karaliaus Mindaugo pilimi Voruta. 1251 m. Vorutos pilyje Mindaugas, remiamas Livonijos Ordino, apsigynė nuo savo konkurento Tautvilo puolimo.

Šiuo metu Šeimyniškėlis yra vienintelis pilnai ištirtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas labiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje.

DARBO LAIKAS:

• Gegužę–birželį:

• - darbo dienomis nuo 10 iki 17 val.,

• - šeštadieniais nuo 10 iki 19 val.,

• - sekmadieniais nuo 10 iki 18 val.;




• Liepą–rugpjūtį:

• - darbo dienomis nuo 10 iki 18 val.,

• - savaitgaliais nuo 10 iki 19 val.;




• Rugsėjį:

• - darbo dienomis nuo 10 iki 17 val.,

• - šeštadieniais nuo 10 iki 19 val.,

• - sekmadieniais nuo 10 iki 18 val.;




• Spalį:

• - darbo dienomis nuo 10 iki 17 val.,

• - šeštadieniais nuo 10 iki 18 val.,

• - sekmadieniais nuo 10 iki 17 val.;




• Šaltuoju metų laiku (nuo lapkričio iki balandžio) – tik susitarus iš anksto mob. 8 610 00 421.

EKSKURSIJOS IR KITŲ PASLAUGŲ KAINOS:

Po Šeimyniškėlių kompleksą: 3 € (moksleiviams, studentams ir pensininkams – 2 €), šeimos bilietas (taikomas 4-7 asmenų grupei, susidedančiai iš 1-2 suaugusiųjų ir 2-6 asmenų nuo 7 iki 18 metų) – 9 €; edukacinė programa Šeimyniškėlių komplekse: 4 € (moksleiviams – 3 €); istoriniai žaidimai: 2 € (moksleiviams, studentams, pensininkams – 1,50 €); fotografavimas ir filmavimas ekspozicijose bei muziejaus teritorijoje komerciniais tikslais (1 val.) − 30 €.

• +370 610 00421
• www.baranauskas.lt

Akmuo Puntuko brolis yra maždaug pusiaukelėj tarp Ažuožerių ir Anykščių, Pašventupio šile. Ant kalvos, netoli Šventosios, eglių ir pušų užstotas atrodo lyg didelis žvėris, iškišęs galvą iš žemės ir išsižiojęs. Vienas jo kraštas įskilęs, tad iš tiesų panašu į prasižiojusį, suakmenėjusį žvėrį. Tinka šis akmuo Puntukui į brolius – jeigu atkastum žemes, savo dydžiu galėtų varžytis su Puntuku.

Akmens matmenys: 6 m, 4 m, 1,7 m. Luitas plokščias, įspūdingas. Dažnai lankomas, nes guli Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje. Rašytojas A.Vienuolis pasakodavo, kad prie Puntuko brolio buvusi senovės lietuvių šventykla.

Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, stūkso 6 km į pietus nuo Anykščių, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje, netoli Šventosios. Tai gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas, archeologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 m.

Iki 1957 m. Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvos akmenimi, kol Puokėje nebuvo aptiktas Barstyčių akmuo.

Į pietvakarius nuo Anykščių yra akmuo Puntuko brolis, Karalienės liūnas.

Puntuko akmuo – pagal petrologinę sudėtį amfibolitinis biotitinis granitas (rapakivis). Milžinas sveria apie 265 tonas, yra 7,54 m ilgio, 7,34 m pločio ir 5,7 m aukščio (iš jų – 1,5 m po žeme). Puntuko tūris – 100 m³. Puntuko tankis yra apie 2,7 g/cm³. Didžiausia horizontali apimtis – 21,39 m.

Puntuko akmenyje iškalti Lituanicos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Šiuos bareljefus ir žodžius 1943 m. vidurvasarį, per 180 dienų iškalė skulptorius Bronius Pundzius, 10-ųjų metinių proga.

Kilmė

Archeologų manymu, milžinišką riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę čia prieš 20-14 tūkstančių metų.

Legenda

Viename iš mitų pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs. Pavadintas karžygio Puntuko vardu.

Rubikių apžvalgos bokštas

Dusyno/Rubikių ežerų apžvalgos bokštas.

Apžvalgos bokšto aukštis 15 metrų.

Prie kelio Burbiškis–Mačionys, iki Anykščių – 14 km, iki Mačionių k. – 3, 4 km, iki Dusyno – 250 m, iki Rubikių ežerų – 700 m.

Objektas yra Anykščių regioniniame parke.

• Anykščių sen., Bijeikių k.

Netoli Ažuožerių Pašventupio kaime, Pienionių miške, stataus Šventosios dešiniojo šlaito papėdėje, kur išeina į žemės paviršių požeminiai vandenys telkšo vienas didžiausių Lietuvoje gėlo vandens šaltinis - nuo seno vadinamas Karalienės liūnu.

Daugelį jis domina ne tiek kaip gėlo vandens šaltinis, tegu ir vienas didžiausių Lietuvoje, o kaip Karalienės liūnas, kur su obuolmušiais žirgais kadais kinkyta karieta nugarmėjo gelmėn karalienė, kur nusiskandino nenorėjusi paklusti priešams vaidilutė... Karalienės liūno plotas – 0,7 ha, gylis siekia iki 3 m. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventąją mažu, griovio pavidalo upeliu. Liūną iš visų pusių supa miškas. Todėl čia visada tylu, ramu.Paslaptingai atrodo Karalienės liūnas žiemą. Net ir didžiausi speigai neįstengia visiškai užtraukti liūno, pačiame jo viduryje lyg juodas veidrodis vis tiek blizga akivaras.

Telkšančio vandens paviršių kas vasarą užtraukia vandenplūdai, maurės, plūdenos ir kiti vandens augalai. Pro juos tik vietomisprasišviečia melsvai žalias vanduo. Suspindi ir vienas kitas lūgnės žiedelis. Kažkur ten giliai, po žalia vandenžolių danga, pulsuoja, plaka akiai nematomas verdenis. Neskamba, nečiulba čionai versmė, šis vandens telkinys vis labiau panašus į paupio senvagę nei į šaltinį. Liūną glaudžiai apstoja medžiai. Saulė čia pažvelgia tik tuomet, kai pakyla aukštai virš medžių viršūnių, bet ir tada jos spinduliai neperšviečia šios tamsios, paslaptingai nuteikiančios gelmės.

Pasak senolių prisiminimų, jų pasakojimų, kadaise šitas liūnas buvo daug didesnis. Prakasus griovį ir nuleidus vandenį į Šventąją, jis sumažėjo. Senų senovėje liūnas buvo toks didelis, kad jame galėdavo pasislėpti lietuviai nuo užpuolikų priešų. Į liūną vedusi kūlgrinda, slaptas iš akmenų ar medžių grįstas kelias po vandeniu, kurį žino tik vietos gyventojai. B. Buivydaitė knygoje "Anykščių baladės" suformavo vieną iš girdėtų legendų apie Karalienės liūną. Gal nuo gelmėse besiveržiančio šaltinio, gal nuo kažkokių dumble susidariusių dujų vandens paviršius čia kartais suraibuliuoja, sujuda. Psak legendos - tai vartosi dugne vaidilutė, vis negali nurimti.

"Senolių sekti padavimai, A. Vienuolio - Žukausko dar labiau suromantinti, įdvasina slėpiningą, versmėtą gelmę, palinkusias, vandenyje mirkstančias šakas, medžius, aplink vešančią augmeniją. Mėgdavo A. Vienuolis - Žukauskas parymoti prie Karalienės liūno, pasvajoti apie senovę, mintyse regėjo deivės Mildos aukurą, slėptis nuo priešų brendančius senelius, moteris, vaikus..."

Legendos apie Karalienės liūną.

Seniai seniai prie žaliu kaspinu apjuosto liūno vaidilutės šventą ugnį saugojusios - ir juodą naktį, ir skaidrią dieną. O Šventosios krantą linkmosios undinės taškydavusios. Čia, prie liūno, šventąją tėvų ugnį saugoti ateidavusi ir jaunutė, graži karalienė - kartu su vaidilute dievų garbei giesmes giedojusi, aušrą pasitikdavusi. Bet vienąkart atskrido baisi juoda neganda - tūkstančiai juodų paukščių... Pulkų pulkai įbrido į Šventąją upę - protėvių ir tėvų tikėjimą išnaikinti. Iškirto, sunaikino žaliąjį gojų būriai svetimų vyrų, žvėrimis pavirtusių. Krikščionių žyniai šaukė žmones bristi į liūną ar į upę ir melsti malonės naujojo Dievo. Ir pakluso žmonės juodiesiems paukščiams...

Tik jaunoji karalienė prie liūno kranto stovėjo išdižiai pakelta galva.

- Štai dar viena stabmeldė stovi, - ištarė karalienė ir žengė į liūną.

Nuo to laiko žmonės liūną ir ėmė Karalienės liūnu vadinti. Sakoma, jog ir dabar ramiomis vasaros naktimis iš liūno žiūrinčios dvi liūdnos akys - tai nerimsta, dejuoja jaunoji karalienė.

---

Čia pat, ant kalno, kadaise gyvenusi Lietuvos karalienė. Kraštą užpuolus priešams, karalienė obuolmušiais žirgais kinkyta karieta pasileidusi šlaitu žemyn ir nuskendusi liūne (kitoje legendoje į liūną nugarmėjo švedų karalienė). Nuo to laiko jam ir prigijęs karalienės liūno vardas.

---

Pasak legendos, vandens paviršius raibuliuoja, nes dugne vartosi vaidilutė, vis negali nurimti. Tyliomis, labai gražiomis vasaros naktimis, kai viskas aplinkui nurimsta, toji vaidilutė išnyranti į vandens paviršių. Jos rūtų vainikėlis plačiai prasiskleidžiąs, apimdamas visą liūno paviršių. Ir vaidilutė tuomet išeina į krantą, vaikšto, glamonėja medžius, rauda, gaili savo anksti prarasto gyvenimo.

Laimės žiburys – antkapinis paminklas J.Biliūnui ant Liudiškių kalvos. J. Biliūnas mirė tolimoje Zakopanėje, Tatrų papėdėje, Lenkijoje 1907 m. Ten buvo ir palaidotas, nes žmona Julija neturėjo pinigų parvežti jo kūną į gimtuosius Anykščius. J. Biliūno valia įvykdyta, nes 1953 metais J. Biliūno palaikai buvo iškilmingai pergabenti iš Lenkijos į Lietuvą ir palaidoti netoli Anykščių, ant Liudiškių kalvos.

958 m. ant kapo pastatytas paminklas. Jį vadiname Laimės žiburiu. Taip, kaip įvardino vieną iš savo apsakymų čionai, smėlėtoje kalvoje, amžino poilsio atgulęs mūsų literatūros klasikas Jonas Biliūnas. Taip, kaip pavadino šį antkapinį paminklą jo autorius architektas Vytautas Gabriūnas. Laimės žiburio idėja perėjo į granitą, akmuo sujungė visų godas apie laimę. Ateina čia visi, kas atvyksta į Anykščius. Patiki Jonui Biliūnui savo svajas apie laimę čia atėjusieji pasitikti saulėtekio abiturientai, sumainę žiedus jaunavedžiai.

Lietuviui rašytojo kapas tapo ta vieta, kur užkopus aukštai, gilaus apmąstymo akimirką, pasiryžtume gyventi taip, jog mūsų artimųjų gyvenimas “būtų laimingas, rožėmis ir lelijomis išpintas”.

• Anykščių r. sav., Anykščių sen., Anykščiai

Tai viena vaizdingiausia Šventosios upės slėnio vieta, traukianti tiek turistus, tiek atodangą tyrinėjančius mokslininkus.

Tai viena vaizdingiausia Šventosios upės slėnio vieta, traukianti tiek turistus, tiek atodangą tyrinėjančius mokslininkus.

Teigiama, jog Šventosios slėnis pra­dėjo formuotis maždaug prieš 10 –12 tūks­tančių metų. Per paskutinįjį apledėjimą ji sugebėjo pragraužti visą Mikierių apy­linkėse buvusią smėlingų – žvirgždingų nuo­gulų storymę (beveik 20 metrų storio) ir net po jomis esantį moreninį priemolį. Vėliau, besistumdydama į šonus, ji plati­no slėnį ir formavo terasines aikšteles. Mikierių apylinkėse didžiausią Švento­sios slėnio dalį užima pirmoji terasinė aikštelė, kurios plotis vietomis siekia iki pusės kilometro. Kirsdama smėlingas nuogulas, čia Šventoji iki galo praplėtė savo kilpas. Todėl ties Mikieriais upės vingiai yra platus, apvalūs, vietomis net baigia susijungti. Vingiuose pasi­taiko net priešsrovių. Apibūdinant upių vagas, naudojamas toks terminas — vingiuotumo koeficientas. Tai štai, lyginant su kitomis Šventosios dalimis, ties Mikie­riais šis koeficientas pats didžiausias — 2,14.

Akmens tapyba – unikalus tapybos būdas, kurį sukūrė Anykščių tautodailės meistras Stanislovas Petraška. Programos dalyviai susipažins su Muziejuje nuolat eksponuojamais tautodailininko S. Petraškos paveikslais, kuriuos jis nutapė, naudodamas savo sukurtą akmens tapybos techniką, ir patys išbandys šį tapybos būdą. Praktinėje edukacijos dalyje mokiniai galės išbandyti akmens miltelių paruošimo ir tapymo akmens milteliais veiklą, per kurią jie nutapys ir į savo klasę parsiveš Stanislovo Petraškos paveikslo fragmentą. Paveikslo tapybos fragmentai bus parenkami pagal mokinių amžių ir ugdymosi poreikius. Jauniesiems gali būti naudojami S. Petraškos sukurtų pasakų fragmentai bei į veiklas integruotas Kūrėjo sukurtų pasakų skaitymas. Vyresniųjų klasių mokiniams labiau tinkami gamtos ar istorinių paveikslų fragmentai.

Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas 1696 m. į miestelį pakvietė vienuolius bernardinus bei inicijavo naujos bažnyčios statybą, pagal architekto M. Knakfuso projektą. Bažnyčia pastatyta XVIII a. pab., viduje yra malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos – Rožinio karalienės paveikslas. Šalia bažnyčios įsikūręs tame pačiame amžiuje statytas vienuolynas.

Burbiškio dvaras yra įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai – XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija. Grakščiai prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 metais pastatyti Lietuvos – Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni gražiausių Anykščių krašte. Visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą. Prašome nepainioti šio dvaro su Burbiškio dvaru Radviliškio rajone, kur vyksta kasmetinės tulpių žydėjimo šventės, ir su kitu dvaru Burbiškiuose, Raseinių rajone.

Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų (kiemų) sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis (Trojan Niepokojczycki). 1729 m. nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius (Mateusz Woronicz), o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai. 1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius (Stanisław Węcławowicz) žymiam architektui Povilui Gižickiui (Paweł Giżycki) užsako nedidelio dvaro projektą. Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius (Jan Węcławowicz ) to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas. Taigi, XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda didikų Venclovavičių valdymo epocha, trukusi apie pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje.

Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą. Atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Ypatinga interjero puošmena – autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Analogiškos yra Lietuvos Prezidentūroje, Daukanto aikštėje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai. Burbiškio dvare jūs turite unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai bei garbingi svečiai. Šiuo metu dvaras pritaikytas turizmo reikmėms: jame teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, vyksta koncertai, seminarai, parodos. Dvaro sodyba vėl atgavo pirminę savo paskirtį – tapo kultūros židiniu Anykščių rajone.

Restoranas

Dvaro svečius ir keliaujančius pro šalį kviečiame apsilankyti dvare įsikūrusiame restorane. Mūsų tikslas – kiekvieną apsilankiusįjį nustebinti dėmesingu ir maloniu aptarnavimu, puikiu maistu ir aukščiausios klasės tauriaisiais gėrimais – pasiūlysime paragauti Lietuvos dvarų kulinarinio paveldo bei tarptautinės virtuvės patiekalų. Virtuvės šefo sukurtame a la carte meniu yra patiekalų, kurie nustebins net pačius išrankiausius gurmanus.

Pokyliams, banketams ar kitiems dvare vykstantiems renginiams sudaromas atskiras meniu. Dėl pokylių ir konferencijų meniu prašome kreiptis el. paštu burbiskis@burbiskis.lt

Individualūs svečiai, norintys apsilankyti mūsų restorane, skambinkite telefonu arba rašykite el. paštu dėl išankstinės rezervacijos.

Cigarų kambarys

Cigarų kambaryje galėsite mėgautis aukščiausios klasės cigarais iš Kubos. Profesionalus aptarnavimas, privatumas, jauki aplinka leis kiekvienam atvykusiam atsipalaiduoti ir pajusti tikrą cigaro skonį ir kvapą. Kubietiška muzika ir platus romo bei kitų tauriųjų gėrimų pasirinkimas – viskas ko reikia praleisti ramų vakarą draugų kompanijoje.

Laisvalaikis

Dvaro svečiams šalia ramaus poilsio dvare siūlome šias laisvalaikio pramogas Anykščių rajone:

• – medžioklė Anykščių rajono apylinkėse.
• – slidinėjimas (Kalitos kalnas)
• – jodinėjimas žirgais (Niūronių jojimo klubas “Akela”)
• – vandens pramogos Rubikių ežere

Dėl išsamesnės informacijos prašome kreiptis iš anksto.

Ekskursijos

Pageidaujantiems nuodugniau susipažinti su dvaro istorija siūlome ekskursiją, kurios metu galėsite išgirsti Burbiškio dvaro ir jo apylinkių istoriją, išvysti dvaro kambarius, sales, ar tiesiog pasėdėti kurį laiką dvare veikusios pradinės mokyklos suole.

Profesionalus gidas supažindins su dvariškių gyvenimo istorijomis ir “paskalomis”, pakvies į apžvalgos bokštą bei kitas įspūdingas dvaro erdves (dvaras nėra muziejus ir interjerą apžiūrėti galima tik ekskursijų metu).

Ekskursijos kaina – 5 eur/asm. Reikalinga išankstinė rezervacija.

EKSKURSIJOS VYKSTA KASDIEN (išskyrus pirmadienį ir antradienį) ŠIOMIS VALANDOMIS: 13 val., 15 val., 17 val.

Didesnėms grupėms (nuo 10 žmonių) galimi kiti laikai, pagal individualų susitarimą.

Piliakalnis – tai šiaurės-pietų kryptimi pailga kalva, kurią iš vakarų ir šiaurės juosia Rubikių, iš rytų – Dusyno ežerai. Šiaurinėje piliakalnio pašlaitėje, rytinėje papėdėje, Dusyno ežero vakarinėje pakrantėje buvusi senovinė gyvenvietė. 1943 m. Burbiškio pradžios mokyklos mokytojo A. Grigo vadovaujami vietos gyventojai piliakalnio šiauriniame šlaite iškasė nedidelę perkasą ir rado iki 1,5 m storio kultūrinį sluoksnį. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1969 m. ir 1974 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, pietryčių ir šiaurės vakarų papėdėje rasta senovės gyvenvietės žymių, lipdytų lygiu ir grublėtu paviršiumi puodų šukių. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia. Iš pietų, rytų ir vakarų jį juosia gilus upelio slėnis, iš šiaurės siekia dirbami laukai. Šlaitai statūs, 13 metrų aukščio. Aikštelė buvo ariama, paskui apaugo medžiais, kurie XXI a. pradžioje buvo iškirsti. 1969 m. Lietuvos istorijos institutas atliko Buivydų piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus (vadovas A. Tautavičius), tuo metu aikštelėje buvo rasta lipdytos brūkšniuotu paviršiumi keramikos, o piliakalnio viduje – akmenų grindinių liekanų. Piliakalnio teritorija papildomai tyrinėta 1975 m. ir 1982 m., o 1999 m. krūmais beužželiantis piliakalnis vietinių žmonių iniciatyva buvo išvalytas.

Tai unikali, tris geologinius sluoksnius atverianti atodanga. Jos apatinėje dalyje atsidengia viršutinio Devono smiltainis ir Neogeno periodo kvarcinio smėlo sluoksniai – svarbiausias Anykščių rajono gelmių turtas. Nuo maždaug 300 metrų ilgio ir 27 metrų aukščio stataus dešiniojo Šventosios upės šlaito atsiveria įspūdingas gamtovaizdis. Čia įrengti laiptai, takai, apžvalgos aikštelė, pastatyta prieplauka, sutvarkyti du iš žemių trykštantys šaltiniai. Upės šlaite galima patogiai apžiūrėti slūgsančius uolienų sluoksnius: devono, neogeno bei kvartero – prepleistoceno ir pleistoceno, susiformavusius maždaug prieš 1,8 – 0,8 milijonus metų.Valstybės saugomu gamtos paveldo objektu Daumantų atodanga paskelbta 2013 m.

Tyrimai rodo, kad III–V a. čia stovėjusi medinė gynybinė pilis. Miškas išraižytas gilių erozinių kalvų. Piliakalnis įrengtas kalvų masyvo, sudarančio Šventosios viršutinės terasos pakraštį, vadinamo Aruodais, aukščiausioje vietoje, nedidelėje atskiroje kalvoje. Aikštelė ovalo formos, plokščia. Piliakalnio šlaitai statūs, 6 m (šiaurėje) – 17 m (pietuose) aukščio. 1990 m. piliakalnį tyrė Lietuvos istorijos institutas (vadovas Gintautas Zabiela). Padarius piliakalnio aikštelės rytinės dalies ir šlaito pjūvį, rastas iki 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su brūkšniuota ir grublėta keramika, moliu drėbtos medinės užtvaros, kurios vidinėje pusėje buvo akmenų grindinys, liekanomis. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pirma puse.

Tai Variaus upelio paplautas beveik 15 m aukščio skardingas dešinysis šlaitas. Atodangos ilgis palei Variaus upelį yra apie 26 m. Variaus atodangoskvartero storymei būdingos ledyno sustumtos ir suraukšlėtos nuogulos. Remiantis sporų – žiedadulkių tyrimų duomenimis, galima teigti, kad Variaus atodangos apatinėje dalyje slūgsantis anglingas kvarcinis smėlis susiklostė apatiniame miocene (maždaug prieš 5 milijonus metų), o virš jo esantis ir žiedadulkių neturintis baltas kvarcinis smėlis susisluoksniavo gerokai vėliau – vėlyvajame Pleistocene (maždaug prieš 12 tūkstančių metų) ar net kvartero pradžioje (dabartiniame Žemės vystymosi periode). Tai geologinis gamtos paveldo objektas.

Legenda

Pasakojama, jog kažkada šiose vietose gyvenęs kipšiukas ir įsižiūrėjęs jis laumę gražuolę, o ši nesutikusi už jo tekėti. Tada kipšiukas ėmęs lydyti varį, tikėdamasis spindinčiu taku ją prisivilioti. Bet įsimylėjusio kipšiuko kėslus suprato Perkūnas ir labai užsirūstino, jis pasiuntė audros debesis iš kurių lijo ištisus metus. Tad vario takeliu ėmęs tekėti upelis, kipšiukas iš apmaudo skradžiai į žemę prasmegęs, o upelį žmonės Variumi praminę.

Kadaise šalia Puntuko akmens žaliavo Šventųjų ąžuolų giraitė. Apie šiuos ąžuolus sukurta daugybė legendų, čia buvo kūrenami aukurai ir aukojamos aukos dievams, meldžiamasi ir kabinami kryželiai. Apie Šventuosius ąžuolus rašė literatūros klasikai A.Baranauskas ir A.Vienuolis-Žukauskas. Iki mūsų dienų išliko du Šventieji ąžuolai, 1990 m. praūžus vėtrai vienas ąžuolų išlūžo. Anykščių girininkijos eigulys A. Urbšys kartu su R. Nečiūnu jį atsodino. 1991 m į vieną iš ąžuolų įkeltamedinė Jėzaus Nazariečio skulptūrėlė. Šventieji ąžuolai – Rajono savivaldybės saugomas gamtos paveldo objektas.

Aikštelė beveik apvali, 30–33 m skersmens, kiek iškilusiu viduriu. Aikštelės šiaurės vakarinės dalies pakraštyje, nuo piliakalniui nepanaudotos aukštumos pusės, supiltas pusmėnulio formos pylimas žemėjančiais kraštais. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 15 m aukščio. Piliakalnis atrastas 1997 m. pagal kraštotyrininko Raimundo Guobio surinktą informaciją. Archeologas Gintautas Zabiela, tais pačiais metais žvalgydamas piliakalnį, aikštelėje vietomis rado pilką kultūrinį sluoksnį su degintais akmenimis, o su metalo detektoriumi aptiko 3 metalinius dirbinius. Pagal išorę bei radinius Palatavio piliakalnis datuojamas XIII–XIV a. Remiantis rašytiniais šaltiniais, jis siejamas su Mindaugo pilimi Latava, kurioje Mindaugas 1253 m. ir 1260 m. išdavė du donacinius aktus. Kadangi 1253 m. aktas išduotas karūnavimo proga, piliakalnis taip pat siejamas su Mindaugo karūnavimo vieta.

Troškūnų girininkijoje įrengtame muziejuje pamatysite miško gyvūnų, augalų ir vabalų kolekcijas. Galėsite keliauti šalia esančiu miško pažintiniu taku, pasigrožėti turtinga augmenija bei 500 metų senumo ąžuolu. 2,5 hektaro arboretume auga 85 medžių rūšys. Prie kiekvieno lentelė su lietuvišku bei lotynišku augalo pavadinimu. 2008 m. arboretumą papuošė skulptūrų parkas miško tema.

Dėl apsilankymo būtina susitarti iš anksto.

Pažintinis maršrutas „Algimanto apygardos partizanų kovų takais“ Šimonių girioje įrengtas siekiant supažindinti Lietuvos visuomenę ir atvykusius svečius su Algimanto apygardos partizanų kovų dėl laisvės istorija (1944–1953). Per visą partizaninį karą Šimonių giria buvo labai svarbi Algimanto apygardos partizanų telkimosi vieta. Girioje 1947 m. kovą įsikūrė Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) vadavietė. Iš ten buvo vadovaujama visam pasipriešinimo judėjimui Aukštaitijoje. 1949 m. vasarą Šimonių girioje vadavietę įsirengė Algimanto apygardos vadovybė. Girioje telkėsi didžioji dalis Šarūno rinktinės partizanų.

Keliaudami pažintiniu maršrutu lankytojai galės aplankyti buvusios Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) vadavietės vietą, Algimanto apygardos vadovybės slėptuvę (bunkerį), kitas buvusių partizanų slėptuvių (bunkerių) vietas, taip pat kapines, kuriose palaidoti Algimanto apygardos partizanai.

Pakeliui įrengti 4 informaciniai stendai, kuriuose pateikiama informacija apie lankomus objektus. Stenduose esantys taškiniai QR kodai suteikia galimybę lankytojams prisijungti prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro svetainės puslapio ir pasiskaityti išsamesnę informaciją apie lankomą objektą. Kad lankytojams būtų lengviau surasti objektus, pastatytos maršruto kryptį nurodančios rodyklės, vietose, kur nėra galimybės prie lankytino objekto privažiuoti automobiliu arba dviračiu, maršrutas pažymėtas simboliais ant medžių.

Maršrutas įrengtas bendradarbiaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Anykščių rajono savivaldybei ir VĮ Anykščių miškų urėdijai.

Lankytini objektai

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos Margio būrio Žaibo skyriaus slėptuvė

Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadavietė

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Plechavičiaus kuopos Žalgirio būrio slėptuvė

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Plechavičiaus kuopos Žalgirio būrio Ryto skyriaus slėptuvė.

Algimanto apygardos partizanų vadavietė .

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Plechavičiaus kuopos Žalgirio būrio slėptuvė

Sliepsiškio partizanų kapinės

Aukštaitijos partizanų vadavietės vieta (bunkeris)

Pėsčiųjų ir dviračių takas su terasomis, poilsio aikštelėmis, nusidriekęs nuo Šventosios upės užtvankos iki pėsčiųjų tilto (Birutės g.).

Žvejų g., Anykščiai

Į A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ išgarsintą mišką užsuka beveik kiekvienas, atvykęs aplankyti Anykščių. Šilelis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio) juosta abipus Šventosios beveik 9 km Kurklių miestelio link. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas: kalvos, raguvos, gilių griovių išraižyti pašventupių šlaitai. Tomis griovomis Šventojon alma upeliai – Marčiupys, Piktupis, Išplėstravis, Vingerštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Pašaltupys, Limenė, Šlavė. Giliai, vietomis net iki 25 m, Šlavė įsigraužia į gruntą tarp aukštų krantų, kur pasitaiko ir atodangų. Nėra Lietuvoje daugiau tokių atodangų, kur viename pjūvyje atsidengtų net trijų žemės erų pėdsakai, liudijantys šarvuotųjų žuvų, kontinentinio režimo, tropikų klimato laikus.

Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis įsteigtas išsaugoti raiškų asociacinį Anykščių šilelio kraštovaizdį, Šventosios upės slėnį su atodangomis ir salpinėmis pievomis, Puntuko ir Puntuko brolio riedulius, šaltinį „Karalienės liūnas“, Vetygalos atodangą, Peniankų pilkapyną ir kitas kultūros paveldo vertybes.

Draustinis užima 1421,5 ha plotą. Botaninių tyrimų duomenimis čia rasta 769 aukštesniųjų augalų rūšių, daugiau nei 20 įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Floros nevienodumas ir jos gausumas palyginti nedidelėje draustinio teritorijoje priklauso nuo augimviečių, dirvožemių ir vandens telkinių įvairovės. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas. Abipus upės tęsiasi statūs, gilių griovų išraižyti šlaitai. Šlaitų griovomis į Šventąją suteka upeliai Marčiupis, Piktupis, Šlavė, Išplėštravis, Vingerkštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugaris, Pašaltupis, Limenė.

Be išvardintų gamtos ir kultūros vertybių, Šilelyje auga saugomi medžiai: Šventieji ąžuolai, uoksinė pušis ir kiti. Su daugeliu vertybių susipažinti padės Šventosios pažintinis takas.

Pėsčiųjų ir dviračių tiltas per Šventąją netoli Medžių Lajų tako ir Puntuko akmens, jungiantis kairiojo kranto dviračių taką su naujai įrengiamu dešiniojo kranto dviračių taku.

Palei pakrantę įrengtas pažintinis takas darniai įsiliejo į esamą kultūrinę pažintinę infrastruktūrą, apjungdamas skirtingus kultūrinius ir turistinius objektus į vientisą maršrutą. Pakrantė pritaikyta tiek aktyviam, tiek pasyviam poilsiui.

Keliaudami pažintiniu taku lankytojai turi galimybę įvertinti kraštovaizdžio grožį, pajausti miesto alsavimą, paiškylauti gražiai įrengtose poilsio vietose. Takas jungia jau esamas pėsčiųjų-dviračių trasas: Anykščiai - Niūronys ir Anykščiai - Puntuko akmuo. Bendras tako ilgis - 14 km.

Šventosios kairiojo kranto sveikatingumo takas patenka į saugomą teritoriją - Anykščių regioninį parką.

Adresas: Anykščiai 55°31'30.8"N 25°06'03.8"E

Istorijų dvarelis įsikūręs paslaptingame, ilgus metus „Okuličiūtės dvareliu“ vadintame pastate – tai edukacinė erdvė Anykščiuose, skirta visiems vaikams ir nevaikams, mėgstantiems istorijas ir paslaptis.

Ši vieta atsirado iš didelio noro puoselėti kūrybiškumą, ugdyti meilę istorijai, istorijoms ir knygoms. Dvarelyje ne tik galima, bet tiesiog būtina VISKĄ liesti! Čia siekiame netikėtu kampu pristatyti žinomus istorinius faktus bei atrasti ir sureikšminti mažiau žinomas detales.

z

Pažadame – šioje erdvėje rasite paslapčių (juk dvaruose jų visada būna!), nuotykių, atradimų ir pasakojimų apie tikras, šiose apylinkėse nutikusias istorijas!

Anykščių salėje Jūsų laukia miesto ir apylinkių istorijos. Nuo seniausių laikų iki šiandienos. Sukluskite – išgirsite vietinių žmonių šneką. Savo rankomis pačiupinėkite praėjusio laiko simbolius. Ar įveiksite didžiosios legendų knygos užraktą? O gal norite pakeliauti laiku, akimirkai tapdami personažais iš praeities?

Dvarelio salėje sužinosite apie gyvenimą, virusį čia nuo pat XIX a. vidurio. Ar šis pastatas tikrai buvo pastatytas paslaptingajai dvarininkei Okuličiūtei? Ar gali būti, kad 1863 metais čia slapstėsi ir savo ginklus slėpė sukilėliai? Kokie žmonės gyveno po to? Ar dvarelis tikrai buvo tapęs paštu, antstolių kontora, veltinių dirbtuvėmis ir net grūdų sandėliu? O biblioteka? Esate kviečiami patirti praeitį žaisdami.

Dvarelio rūsys – paslapčių ir šiurpo vieta. Ją aplankyti kviečiame tik pačius drąsiausius!

Ar gali būti, kad senoji dvarininkė vis dar blaškosi tarp savo mūro sienų?

Palėpėje įsikūrė svarbiausi vietos rašytojai. Susipažinkite su jų profesijomis, sužinokite negirdėtus slapyvardžius, savomis rankomis prisilieskite prie šių ypatingų asmenybių!

Norite atsikvėpti po kelionės laiku? Užsukite į Anykščių šilelio erdvę.

Giliai įkvėpkite ir – pirmyn! Jūsų laukia nuostabių istorijų pasaulis.

• +370 633 44506
• +370 381 58107
• istoriju.dvarelis@gmail.com
• www.anyksciuvb.lt
• Paupio g. 10, Anykščiai

Pastatas statytas po 1863 m. sukilimo, o XX a. pabaigoje jame atidarytas muziejus, kuriame įrengta ir prieškario mokyklos klasė. Kadaise čia veikusioje mokykloje mokėsi dailininkas K. Sklėrius, rašytojas J.Tumas-Vaižgantas.

Dėl apsilankymo būtina susitarti iš anksto.

• +370 682 33024

Šv. Mato bažnyčios apžvalgos aikštelė įrengta 33 metrų aukštyje, dešiniajame bažnyčios bokšte. Užlipę 186 laipteliais, lankytojai gali mėgautis nuostabia Anykščių apylinkių panorama ir sužinoti istorinių faktų apie bažnyčią ir jos kilmę. Vasaros metu lankytojai taip pat gali naudoti monoklį, norėdami apžiūrėti toli esančius objektus.

Darbo laikas:

Gegužė – Rugsėjis: I-VII 10:00 - 17:00

Spalis – Lapkritis: I-VII 10:00 -17:00

Gruodis – Balandis: I-IV 10:00 - 17:00, V-VI 10:00 - 16:00.

Paskutiniai lankytojai įleidžiami likus 20 min. iki darbo laiko pabaigos.

• +370 381 51447
• +370 630 08100
• angelumuziejus@gmail.com
• www.amenucentras.lt
• Vilniaus g. 8, Anykščiai

Pirmoji stačiatikių šventovė Anykščiuose buvo pastatyta XVI a. pr. Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės, Lenkijos karalienės Jelenos rūpesčiu. Pasibaigus 1487 – 1494 m. rusų – lietuvių karui, susitaikymo tarp dviejų valstybių vardan, ji susituokė su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru ir tapo visų stačiatikių Lietuvoje globėja. Į dabartinę cerkvę, pastatytą už valstybės iždo bei tikinčiųjų suaukotus pinigus, Anykščių krašto stačiatikiai įžengė 1873 m.

• +370 671 24333

Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka 2013 metais įsikūrė moderniame pastate pačiame Anykščių centre. Biblioteka atlieka ypatingą vaidmenį Anykščių miesto kultūros gyvenime. Kartu su Bibliotekos atidarymu atidengta ir pirmoji Kalbų alėjos plytelė su užrašu „Šviesa“. Atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir plytelę atidengė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Viso Kalbų alėjoje atidengta dešimt plytelių, skirtų įvairioms šalims (Lietuvai, Prancūzijai, Gruzijai, Norvegijai, Čekijai, Moldovai, Baltarusijai, Estijai, Latvijai, Japonijai). Įvairiakalbiai užrašai „laba diena“ formuoja atviro, palankaus, laukiančio miesto bei kiekvienam draugiškos bibliotekos įvaizdį, suteikia naujų paskatų bendradarbiauti. Bibliotekoje rengiamos literatūros parodos, edukacinės programos, tautodailės ir meno parodų pristatymai, susitikimai su rašytojais, politikais, įdomiais žmonėmis. Biblioteka atvira miestą lankantiems turistams ir gali parodyti išskirtinių, Anykščius garsinančių objektų. Bibliotekos rūsyje įkurta Idėjų laboratorija: saviraiškos ir realizacijos erdvė jaunimui ir visiems norintiems kurti. Čia galima rasti įrengtą profesionalią garso įrašų ir grafinio dizaino studiją. Vykdant bibliotekos statybas buvo atrasta senoji XVI amžiaus krosnis, kurią galima apžiūrėti iš arti. Unikali ir vienintelė edukacinių plakatų paroda Lietuvoje Knygos anatomija, kurios idėja – asociatyvi paralelė tarp žmogaus ir knygos anatomijos. Parodoje pateikiamos ne tik knygos „smegenys“, „stuburas“ ir „širdis“, bet ir „ląstelės“, „plaučiai“, „DNR“ bei įvairios „bakterijos“, naikinančios knygos gyvastį. Bibliotekoje veikia ilgalaikė Lietuvos fotografijos veterano, Anykščių krašto fotometraštininko Izidoriaus Girčio fotografijų paroda taip pat saugomas apie 60 000 kadrų negatyvų archyvas.

DARBO LAIKAS

Pirmadienį - ketvirtadienį 8.00 - 17.00 val.

Penktadienį 8.00 - 16.45 val.

Šeštadienį būtina išankstinė registracija telefonu: (8-381)58104 arba el. paštu: projektai.avb@gmail.com;

Vasaros sezonu darbo laikas keisis, apie tai informuosime.

• +370 381 58104
• projektai.avb@gmail.com

Steponas Kairys (1878.12.21-1964.12.16) (kita pavardė – Tumasonis, JAV – J. Kaminskas. Slapyvardžiai: Viktor, Marjan, Dagilis, Dėdė, Kugis-Mugis, Raulas Kemeklis ir kt.) – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Mirė Brukline, Niujorke; 1996 m. liepos 19 d. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Gimęs Užunvėžiuose, krikštytas Kurklių bažnyčioje, slapčia mokintas namuose, vėliau mokslus ėjo Palangos progimnazijoje, toliau sekė gimnazija Šiauliuose.

Jau gimnazijoje S. Kairys buvo aktyvus visuomenininkas: slaptai mokėsi lietuvių kalbos, tvarkė slaptą gimnazistų bibliotekėlę, skatino skaityti lietuviškus raštus, dalyvavo moksleivių maište prieš priverstinį stačiatikių pamaldų lankymą, rašė atsišaukimus.

1898 m. įstojo į Sankt Peterburgo (Rusija) technologijos institutą, dėl aktyvios antipolitinės veiklos baigė jį tik po 10 metų, su pagyrimu ir įgijęs inžinieriaus išsilavinimą.

Mokslų Sankt Peterburge metu, S.Kairys parašė ir keletą prozos kūrinių, savo kūrybą ir publikacijas S. Kairys pasirašinėjo Viktor, Marjan, Dagilis, Dėdė, Kugis-Mugis, Raulas Kemeklis ir kitais slapyvardžiais.

Nuo 1900 m. S. Kairys buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys Vilniuje, vasaros atostogų metu dirbdavo konspiracinį darbą Vilniuje. 1901 m. jis buvo išrinktas LSDP Centro komiteto nariu ir liko juo iki 1944 m.

1904 m. su A. Domaševičiumi parašė LSDP Centro komiteto manifestą, kuriame išdėstė LSDP siekį kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Jo iniciatyva 1905 m. partija buvo pavadinta Lietuvos socialdemokratų partija.

Jis buvo 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis Vilniuje vykusio Lietuvių suvažiavimo sekretorius, išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininku.

1907 m. S. Kairys dalyvavo II Valstybės Dūmos rinkimuose ir buvo paskirtas LSDP frakcijos sekretoriumi, tvarkė visą frakcijos korespondenciją, rašė kalbas. Dirbo juo iki Dūmos paleidimo 1907 m. birželio 17 d.

1908–1912 m., kaip ir dauguma inžinerinės krypties mokslus baigusių lietuvių, S. Kairys dirbo Rusijoje: iš pradžių Samaroje, su Petru Vileišiu statė tiltus Volgos-Bugulmos geležinkelyje, vėliau – Melekese, po to – Kursko gubernijoje.

Grįžęs į Lietuvą, (1912–1916 m.) S. Kairys Vilniuje dirbo savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje, vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbams, pirmasis pradėjo kanalo statybą Didžiojoje gatvėje.

1915 m. S. Kairys kartu su Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu, Jonu Basanavičiumi, Petru Klimu ir J. Stankevičiumi įkūrė Lietuvos reikalų gynimo grupę.

1916 m. birželio 10 d. pasirašė du memorandumus generolui Liudendorfui apie lietuvių tautinės minties plėtojimą ir apie lietuvių siekius. 1916 m. birželio 30 d. – liepos 4 d. dalyvavo Rusijos pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, kur buvo nutarta siekti Lietuvos nepriklausomybės. Jis buvo Vilniaus konferencijos 1917 m. rugpjūčio 18–22 d. organizatorius, joje išrinktas Lietuvos Tarybos vicepirmininku. Tų pačių metų gruodį su Vokietijos užsienio reikalų ministru pasirašė protokolą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąlygų. Kartu su kitais Tarybos nariais S. Kaitys pasirašė 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vėliau iš tarybos pasitraukė, nepritardamas siūlymui Lietuvos karaliumi kviesti Urachą ir kurį laiką dirbo savaitraščių „Darbas balsas", „Socialdemokratas" redaktoriais. 1918 m. gruodžio viduryje jis steigė Utenos apskrities savivaldybę, buvo išrinktas šios apskrities tarybos pirmininku, bet po savaitės Uteną užėmus rusų kariuomenei – Pskovo šaulių divizijai, pasitraukė į Kauną.

Nepaisant sudėtingos politinės aplinkos, prisidėjo prie Mykolo Šleževičiaus vyriausybės darbo (1919), prie skautų draugijos steigimo, tapo masonų ložės „Lietuva“ narys (1920).

Į Seimą buvo renkamas kaip Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas, Seimuose pasižymėjo kaip principingas demokratijos gynėjas.

1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo metu S. Kairys buvo suimtas, laikytas Generaliniame štabe, kur, balsuojant dėl M. Sleževičiaus vyriausybės atstatydinimo, vienintelis balsavo prieš.

1929 m. už straipsnius, išspausdintus "Socialdemokrate" jo redaktorius S. Kairys buvo nubaustas dviem savaitėm kalėjimo. Vasario 16-ąją Nepriklausomybės akto autorius ir signataras sutiko Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

1923–1938 m. S. Kairys buvo Kauno miesto savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas, pusmetį dirbo ir Davydo Grovės firmoje Berlyne. Jis parengė Kauno vandentiekio ir kanalizacijos projektą bei finansinį planą, kaip išvengti užsienio paskolų ir koncesijų, nuostolingų gyventojams. Buvo parengęs projektus ir Šančiams bei Žaliakalniui. Be to, paruošė vandentiekio ir kanalizacijos projektą Šiauliams, buvo ekspertas, rengiant projektus Marijampolei, Vilkaviškiui, Panevėžiui.

1923–1943 m. jis buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, vėliau – dekanas.

1940 m. už sanitarinių įrenginių statybą S. Kairiui buvo suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Nepriklausomoje Lietuvoje jis rėmė gimtųjų Užunvėžių žmonių norą šviestis, 1939 m. asmeniškai skyrė 8 tūkst. litų Užunvėžių mokyklos naujam pastatui statyti.

1943–1945 m. jis buvo Visos Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. 1943 m. vokiečių okupacinės valdžios tris dienas buvo kalintas su kitais Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Senato nariais už pasipriešinimą studentus imti į Reicho darbo tarnybą.

Traukdamasis į Vakarus su mirusio ūkininko Juozo Kaminsko asmens dokumentais, S. Kairys buvo suimtas ir du metus kalintas Liepojoje (Latvija). Nuo 1945 m. jis gyveno Vokietijoje, kur vėl aktyviai dalyvavo LSDP veikloje.

Nuo 1951 m. spalio iki gyvenimo pabaigos S. Kairys gyveno JAV kaip Juozas Kaminskas.

1954 m. vasario mėnesį Europos socialistų konferencijoje Briuselyje (Belgija) buvo perskaitytas S. Kairio laiškas, kuriame išsakyti LSDP pageidavimai nepripažinti Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, laikyti tai smurto aktu.

Gyvendamas JAV, S. Kairys vylėsi ir viešai reiškė savo nuomonę, kad Lietuvoje pabus opozicinė mintis, todėl nereiktų vengti kontaktų su Lietuvos žmonėmis.

Steponas kairys pasitraukė iš aktyvios politinės ir visuomeninės veiklos pablogėjus sveikatai. 1960 m. jis apsigyveno Smittaune (Smithtown, Niujorko valstija), kur liko iki gyvenimo pabaigos.

Užunvėžiai

Kaimo pavadinimas kilęs nuo Nevėžos upelio. Pasakojama, jog dvarininkas pralošęs kortomis žemę – „lauką užu Nevėžio“, vėliau ten įsikūręs kaimas ir pavadintas vietine tarme Ažunevėžiais – Užunvėžiais.

1744 m. Užunvėžių kaimas minimas Vilniaus vyskupijos sinodo sąrašuose kaip priklausantis Skiemonių parapijai. XIX a. Užunvėžiuose buvo nedidelis Reutų šeimos dvaras, po baudžiavos panaikinimo apkarpytas, turėjęs tik 5 valakus žemės, XIX a. pabaigoje dvaro sodyba sunyko. XIX a. pab. – XX a. pr. kaime gyveno ir dirbo amatininkai: kailiairbys Archipas, siuvėjas Kazys Katinas, batsiuviai Beinaravičius ir Milevičius, dievdirbys Petras Čivas.

1920 m. kaime buvo įkurta pradžios mokykla, veikusi iki 1940 m., inventorių jai pasigamino patys tėvai. Tuomet, pirmoji mokytoja Ona Tutkutė-Puodžiūnienė mokykloje mokė 62 mokinius.

1939–1940 m. buvo pastatyta tipinė mūrinė mokykla, jos statyboms inžinierius Steponas Kairys paaukojo 8000 litų – visą Kaune gautą premiją. Tuomet I–IV skyriuose mokėsi 55 vaikai, mokykloje buvo slėptuvė, kurioje iki 1950 m. slėpėsi laisvės gynėjai, už tai mokyklos vedėja Marija Morkūnienė (1943–1950 m.) buvo suimta ir įkalinta.

1953 m. Užunvėžių pradinė mokykla buvo reorganizuota į septynmetę, joje mokėsi beveik 100 mokinių, dirbo 10 mokytojų. 1962–1969 m. ji veikė kaip aštuonmetė. 1953–1969 m. šios mokyklos direktoriumi dirbo Jonas Kukta. Jo iniciatyva mokykloje buvo populiari dramos mėgėjų veikla.

Uždarius mokyklą, 1975 m., jos pastate dar kiek laiko veikė biblioteka ir parduotuvė, paskui jis liko nebenaudojamas ir apleistas. Šiuo metu istorinį mokyklos pastatą globoja Nevėžos kaimų bendruomenė.

Prie istorinio mokyklos pastato buvusių mokinių ir mokytojų iniciatyva pritvirtinta medinė atminimo lenta, primenanti suglamžytą popieriaus lapą su moksleivišku įrašu "Užunevėžio / mokykla / 1940–1975..." (autorius – skulptorius Saulius Milašius, 2017 m.).

1950 m. rugpjūčio 13 d. MVD kareivių kuopa Užunvėžių mokykloje apsupo brolius partizanus Balį Lasį-Darių ir Joną Lasį-Girėną, kurie 1948–1950 m. slėpėsi ten įrengtame bunkeryje ir buvo išduoti. Susišaudymo metu laisvės gynėjai žuvo. Penki užunvėžiškiai, po Antrojo pasaulinio karo, buvo ištremti į Sibirą.

1949 m. kaimas buvo įjungtas į kolūkį "Žvaigždė", vėliau priklausė "Tiesos", "Aušros", "Nevėžio" kolūkiams, kol 1991 m. ūkis iširo. Dabar Užunvėžiuose stambiausias Vytauto Šablausko pienininkystės ūkis (60 ha), yra keli smulkesni privatūs ūkiai.

Šiuo metu Užunvėžiai yra Kauno vyskupijos Ukmergės dekanato Užunvėžių parapijos centras. 1937–1940 m. kunigo Stepono Telksnio rūpesčiu kaime buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurią suprojektavo Kauno Prisikėlimo bažnyčios projekto autorius architektas Karolis Reisonas (1894–1981). Jos statyba prasidėjo, kai 1938 m. liepos 10 d. Kurklių klebonas ir statybos komiteto pirmininkas S. Telksnys pašventino būsimos bažnyčios pamatus. Bažnyčios statybą rėmė broliai Banėnai, o Uršulė Banėnaitė-Kisielienė dovanojo parapijai žemę – savo ūkį. Dar nebaigtą statyti bažnyčią 1940 m. rugpjūčio 18 d. pašventino Kurklių klebonas Juozas Katinas.

Netoli bažnyčios, ties kelių sankryža, yra veikiančios 30 arų ploto naujosios kapinės. Šiose kapinėse palaidoti pokario metais žuvę laisvės gynėjai, jų kapą ženklina akmeninis paminklas-stela su įkomponuotu originaliu geležiniu kryžiumi ir įrašais: "Žuvo už / Lietuvos / laisvę" ir "Bronius Masiulis / 1919–1944 / Henrikas Kukta / 1923–1944 / Bronius Kukta / 1918–1944 / Simonas Nečiūnas / 1920–1946".

Užunvėžiai yra Stepono Kairio tėviškė, jo gimtosios sodybos vieta paženklinta signataro atminimo vietos ženklu ir dekoratyviniu stogastulpiu su išskobtais įrašais: "Mano gimtasis kaimas / tiko būti mažu visos Au- / kštaitijos atvaizdu (...) Tiko / M. Čiurlionio karalių saujon / paimami / Steponas Kairys" ir "Čia buvusioje sodyboje / 1879.I.2 gimė valstybės veikė- / jas, profesorius, Lietuvos / Nepriklausomybės akto / signataras / Steponas Kairys / Mirė 1964.XII.16 Niujorke", stogastulpio autorius – Jonas Tvardauskas, 1992 m.

Anykščių menų inkubatorius – menų studija (AMI) – pirmasis Aukštaitijos regiono inkubatorius, įsikūręs senosios Anykščių dvarvietės teritorijoje, šalia Anykštos upelio, buvusioje mokykloje, kurioje kadaise dirbo net pats Antanas Vienuolis – Žukauskas. Inkubatoriuje reziduoja 13 menininkų – grafikos dizaineriai, fotografai, natūralios kosmetikos gamintojos, amatininkai, taikomosios tekstilės dizaineriai, stiklo bei keramikos dizainerė. Inkubatoriuje galima apsilankyti rezidentų dirbtuvėse bei įsigyti jų sukurtų gaminių.

Taip pat inkubatoriaus patalpose veikia parodų erdvė, vyksta įvairūs mokymai, renginiai, vykdomos edukacinės programos (kvapų terapija, lūpų balzamo gaminimas, amato demonstravimas, tapyba ant šilko).

Paslaugos

Konferencijos, renginiai

Anykščių menų inkubatoriuje galima išsinuomoti sales konferencijoms, kūrybinėms dirbtuvėms, mokymams bei įvairiems renginiams.

Didžioji AMI salė. 355m2 ploto. Priklausomai nuo užsakovų poreikių erdvę galima pritaikyti pagal poreikius: 300 sėdimų vietų (sėdimų vietų skaičių galima didinti arba mažinti), erdvėje gali būti ir staliukai, mobili scena sudedama iš podestų.

Mažoji AMI salė. 78m2 ploto. Priklausomai nuo užsakovų poreikių erdvę galima pritaikyti pagal poreikius: 60 sėdimų vietų, erdvėje gali būti ir stalai. Salė puikiai tinka mokymams, seminarams rengti.

• +37038120190
• +370 652 44 555
• anmenin@gmail.com
• www.menuinkubatorius.lt
• Vilniaus g. 8, Anykščiai

Jis yra Pertako (Piliakalnio) saloje, esančioje 60 m nuo Rubikių ežero šiaurinio kranto, pietrytinėje dalyje esančioje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 27x18 m dydžio. Šlaitai statūs, iki 7 m aukščio. Sala apaugusi lapuočiais medžiais. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.